Kad ir kokia balta ir graži būtų žiema, vos tik pradėjus šilti orams ir artinantis pavasario nuojautai, visi skuba ne tik nusimesti pabodusius žieminius drabužius, bet ir nevalingai dairosi žalumos ar nedrąsiai gležną galvą keliančios gėlės. Spalvų išsiilgusios akys bėgioja po tirpstančio sniego plotus, ieškodamos ankstyvų pavasarinių gėlių žiedelių. Ir ne veltui ieško, nes ankstyvieji pavasariniai augalai žydi trumpai. Tol, kol medžiai virš jų nesulapoja ir neuždengia jiems šviesos.
Vos tik nušvitus pirmiesiems kaitresniems saulės spinduliams, kai žemę dar dažnai kausto šaltukas, o aplink baltuoja žvilgantis sniegas, pražysta pirmieji pavasario šaukliai – krokai ir snieguolės.
Norint, kad krokai pražystų kuo anksčiau, jų svogūnėlius reikia sodinti tose vietose, kur pavasarį būna daugiausia saulės. Tokia vieta gali būti net ir po lapuočiais medžiais. Juk šios gėlės prabunda taip anksti, kai medžiai dar lapų neturi ir po jais nesiformuoja tamsūs šešėliai.
Pirmosios – snieguolės, ar kitaip – pavasariniai efemeroidai, turi ypatingą, neįprastą vystymosi „grafiką“. Jos pražysta vos nutirpus sniegui ir žydi apie dvi savaites. Per kitas dvi savaites skuba subrandinti ir išplatinti sėklas, o dar dvi savaites kaupia maisto atsargas kitiems metams, po to nugelsta ir nunyksta. Vasaros pradžioje, kai sulapoja medžiai, snieguolių jau nebesimato, tačiau jos tikrai nežuvo. Žemėje lieka sandėliniai organai – svogūnai, iš kurių kitais metais vėl išaugs baltažiedžiai augalėliai.
Kukliai saulės „nubučiuotus“ žiedus palenkę narcizai, nuo seno mėgstami ne tik gėlynuose, bet ir pavasarinėse puokštėse. Jiems tinkamiausia nuo vėjų apsaugota, saulėta ar šiek tiek „užpavėsinta“ vieta. Paunksmėje visi narcizai nustoja žydėję ir sunyksta.
Na, o pavasario karalienių tulpių atskirai pristatinėti tikrai nereikia. Tai visame pasaulyje mylimos bei vertinamos gėlės, kurių išvesta daugybė veislių, besiskiriančių savo žiedų dydžiu, formomis bei spalvomis.